Maironis

Maironis klasikas

 

Jonas Mačiulis (1862–1932) – kunigas, teologijos profesorius ir istorikas – pasirinko slapyvardį Maironis vienoje pirmųjų savo eilėraščių publikacijų nelegalioje periodikoje 1891 m. Jis tapo tautinio atgimimo ikona ir vadintas modernios lietuvių literatūros tėvu dar būdamas gyvas XX a. pradžioje. Toks poeto oficialusis vertinimas per šimtmetį nepakito. Jo portretas buvo ant 20 litų nominalo banknotų, cirkuliavusių iki euro įvedimo. Maironio namuose įkurtas nacionalinis lietuvių literatūros muziejus. Rašytojo gimimo 150-mečio proga 2012-ieji buvo paskelbti valstybiniais Maironio metais.

 

Klasiką lydinti solidumo, stabilumo, monolitiškumo aureolė konfrontuoja su tekstologiniu žinojimu apie daugkartinį kūrinių taisinėjimą, šlifavimą, kurio didžiulį mastą atskleidžia tekstų genezės tyrimas. Europos literatūrinių mokyklų požiūriu Maironis buvo vėlyvas Romantizmo atstovas, o poetui romantikui „prie veido“ kur kas labiau dera momentinis įkvėpimas – afflatus, talentingo autoriaus tikrumas dėl pasiekto rezultato, bet ne ilgametis kantrus triūsas brūžinant eilutes tarsi nagų dilde. Net specializuoti literatūrologiniai darbai, ką ir kalbėti apie sintezes, buvo šykštūs informacijos apie Maironio tekstinio tobulinimo procesą. Maža to, nors tiek vadovėliuose, tiek mokslininkų veikaluose kaip istorinis atskaitos taškas figūruoja 1895-ieji, pirmųjų Pavasario balsų data, tačiau komentaruose apie poezijos klasiškumą dažnai nurodomi kur kas vėliau parašyti eilėraščiai, o XIX a. pabaigos poetinio lūžio aptarimuose cituojami norminiai tekstai, t. y. variantai iš 1927 m. Maironio raštų pirmojo tomo, kurie su retomis išimtimis gana smarkiai skiriasi nuo ankstyvųjų redakcijų. Kitaip tariant, literatūros istorikai sąmoningai ar nesąmoningai priskirdami pirmiesiems Pavasario balsams visas poeto lyrikos vėlyvosios redakcijos raiškos savybes tarsi bando paankstinti jo ir drauge modernios lietuvių poezijos ryšių su devynioliktuoju amžiumi nutraukimą, sudaryti įspūdį, jog dar gerokai prieš Nepriklausomybės paskelbimą ir net Didįjį Vilniaus Seimą bei pirmąją Rusijos revoliuciją lietuviai jau turėjo ištobulintos, civilizuotų šalių pavyzdžiams prilygstančios tautinės poezijos.

 

Prieškariu ryškų refleksijos disonansą kėlė tai, kad kai autorius 1927 m. skelbė paskutines savo pertvarkytas eilėraščių versijas, jau dešimtmetį jo poezija buvo ne vien privaloma, bet ir viena svarbiausių mokyklinės programos pozicijų. Kitaip tariant, bent po keliolika Maironio eilėraščių mintinai mokėjusi gimnazistų generacija studijų metais ar vėliau patyrė, kad reikia koreguoti savo atmintį, tarsi atsisakyti eilučių, su kuriomis buvo susigyventa. Todėl Bernardas Brazdžionis, išeivijoje rengdamas 1952 m. Pavasario balsų  leidimą, suformavo eklektinius tekstus iš vėlyvosios autorinės redakcijos ir savo mokyklinės atminties bei dainuojamosios tradicijos. Priešingai, pirmųjų Pavasario balsų šimtmečio proga 1995 m. išleidus pakartotinį ankstyvųjų redakcijų leidimą tarp mokytojų lituanistų kilo sumaištis, kaip galima platinti tokį „negrabų“, archaišką Maironį.

Gyvenimo datos

 

1862 10 21 gimė Pasandravyje, dabart. Raseinių rajonas

1874–1883 mokėsi Kauno gimnazijoje

1883–1884 studijavo Kijevo universitete

1884–1888 mokėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune

1885 paskelbė pirmą eilėraštį Lietuvos vargas (ankstyvą Miškas ūžia redakciją)

1888–1892 studijavo Romos katalikų Dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge

1891 įšventintas katalikų kunigu

1892–1894 Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos Kaune profesorius 

1894–1909 Romos katalikų Dvasinės akademijos Sankt Peterburge profesorius

1909–1932 Žemaičių vyskupijos (nuo 1926 m. Kauno arkivyskupijos) kunigų seminarijos rektorius

1922–1932 Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto) profesorius

1932 06 28 mirė Kaune, palaidotas Arkikatedros kriptoje

Maironis ir modernybė

 

Nuolat tobulinusiam tekstus artėjimo prie bendrinės kalbos vektoriumi Maironiui esminės įtakos turėjo ne normatyviniai leidiniai ir platusis sociokultūrinis kontekstas, bet siauro asmeninių autoritetų rato ir su juo susijusios spaudos pavyzdžiai bei patarimai. Šiuo požiūriu jo tekstų sąveika su bendrinės kalbos raida buvo asimetriška ir achroniška, nes pirmieji darė reikšmingą poveikį nacionaliniam literatūrinės raiškos standartui.

 

Knygą poetas moderniai suvokė kaip visumą, kurios tekstų kompozicijos ir ideologiškai kryptingo bibliografinio kodo koncepcijai skyrė tiek pat, ar net daugiau dėmesio nei tekstų redagavimui, nors pasitelktos priemonės bylojo apie tuometinės lietuviškosios vizualinės kultūros negalias. Pastaruoju aspektu Maironis siaurino modernizmo raiškos lauką, kita vertus, bandė integruoti į miestiškėjančios nacionalinės valstybės kultūrą dvarų paveldą.

 

Pavasario balsų raidos visuma atskleidžia paradoksalią naujosios Lietuvos kultūrinės transformacijos ypatybę – Maironis tapo modernizacijos katalizatoriumi ir pateikė brandžių modernios asmens tapatybės reprezentacijos bei menininko integralumo pavyzdžių, nors jo inspiracijos, socialinės sąveikos ir individualūs prieraišumai buvo konservatyvios prigimties.