Apžvalga

Maironis yra parašęs poemų, dramų, libretų, tačiau klasiko statusą jam lėmė eilėraščiai. Dėl carinės valdžios įvesto spaudos lotyniška abėcėle draudimo XIX a. pabaigoje lietuviški laikraščiai buvo spausdinami užsienyje ir slapta įvežami į šalį. Juose paskelbęs vienuolika eilėraščių, 1895 m. poetas lygiai taip pat nelegaliai išleido pirmąją eilių knygą. Rinkinys tautos atgimimą simbolizuojančiu pavadinimu Pavasario balsai buvo ir išlieka svarbiausias jo poezijos publikavimo pavidalas. Ta pačia antrašte eilėraščius jis išleido dar tris kartus. Penktasis paties autoriaus parengtas knygos pavidalo leidimas pasirodė kaip Maironio raštų pirmasis tomas Lyrika. Tačiau dauguma pomirtinių Maironio poezijos leidimų (naujausias – 2016 m.) vėl išėjo kaip Pavasario balsai. Šia prasme jis yra vieno poezijos rinkinio poetas.

Tačiau vienas poezijos rinkinys šiuo atveju nėra lygiai tas pats poezijos rinkinys. Per penkis leidimus lyrikos kolekcija išaugo tris kartus nuo 45 iki 131 kūrinio. Leidimams būdingas autorinis eilėraščių sekos sudėstymas, leidžiantis rinkinius traktuoti kaip struktūriškai vientisus. Literatūros istorikai daro prielaidą, kad Maironis suformavo 12 kvaziciklų pagal teminį ar žanrinį (sonetai, satyros) artimumą. Tai interpretacinis teiginys, nes poetas neįvedė skyrių antraštėlių (išskyrus sonetų skyrelį), nėra leidime ir kokių nors akivaizdžių grafinių atskyrimų. Vis dėlto, grupavimas akivaizdus, jį patvirtina Pavasario balsų raida. Vėlesniuose leidimuose pridėdamas naujus eilėraščius Maironis juos įterpinėjo į jau esamas grupes, nuosekliai laikydamasis teminio ir žanrinio panašumo principo. Jis nekaitaliojo, su viena maža išimtimi, jau skelbtų kūrinių ir kvaziklų tarpusavio sekos, tik pastarieji kas kartą labiau išsipūsdavo. Priešingai, rengdamas Maironio raštus, poetas radikaliai pakeitė per ankstesnius 30 metų buvusią stabilią eilėraščių seką rinkinyje ir trečdalio eilėraščių pavadinimus, perėjo prie antraštės Lyrika, bandydamas save įsteigti kaip universalų lyrikos etaloną, o ne tik kaip tautinio atgimimo šauklį.

Lygiai svarbi buvo ne tik viso rinkinio apimties, struktūros, bet ir pačių eilėraščių kaita. Net ir tie nedaugelis kūrinių, kurie autoriaus sąlygiškai mažai redaguoti, buvo pertvarkyti rašybos požiūriu, pakeistas vienas kitas žodis ar forma. Net ir vėlyvuoju kūrybos periodu, kaip liudija keli išlikę juodraščiai, užuomazginė eilėraščio redakcija paprastai buvo labai negrabi, poetinio grakštumo aukštumos Maironiui pavykdavo pasiekti tik ilgo ir kantraus tobulinimo, frazės gludinimo dėka. Rengdamas naują leidimą spaudai poetas publikuotų eilių redagavimą atlikdavo ankstesnio leidimo egzemplioriuje. Į jį įrašydavo ar įklijuodavo ir papildymus, ranka naujai sunumeruodavo eilėraščius, indikuodamas jų seką rinkėjui. Išlikę 1920 m. ir 1927 m. leidimų rengimo egzemplioriai, paties autoriaus padaryti iš, atitinkamai, 1913 m. ir 1920 m. leidimų egzempliorių „žirklių ir klijų metodu“.

Nuolat kito autorinių rinkinių bibliografinis kodas. Pirmasis Pavasario balsų leidimas poligrafiniu atžvilgiu buvo kuklus, nedidelio formato, kas suprantama nelegalaus platinimo situacijoje. 1905 m. publikacija pasižymėjo kur kas puošnesniais pieštiniais inicialais, gerėlesniu popieriumi, tačiau originalaus vizualinio sprendimo ir šiuo atveju nebuvo. Spalvotas puskartonio viršelis su autoriaus portretu ir dar dvi skirtingų gyvenimo laikotarpių rašytojo nuotraukos įklijose trečiąjį leidimą leidžia interpretuoti kaip pabrėžiantį būtent Maironio asmenį. Gausesnės vinjetės nėra sukurtos specialiai šiai knygai, tačiau jos didesnės, sudėtingesnės, o maketas – erdvesnis. Gerokai kitoks yra 1920 m. leidimas, Maironis pats parinko, užsakė jo vizualinę medžiagą – iliustracijas bei nuotraukas – ir sprendė dėl jų išdėstymo. Bemaž kiekvienas atvartas buvo sumaketuotas vis kitaip, o dalis tiražo ant geresnio popieriaus atspausdinta ne juodais, bet tamsiai žaliais dažais. Septyneriais metais vėliau išėjusiuose Maironio raštuose autorius poetas apskritai pašalino. Įvairiopas autorines manipuliacijas su Pavasario balsais rašytojo sprendimu pakeitė klasikinis santūrios išvaizdos, kanoniškos struktūros ir turinio Lyrikos leidimas. Ši stabilumo ir solidumo aureolė iki pat XXI a. pradžios buvo kliuviniu imtis genezės tyrimų ir interpretacijų.

Prieš Maironio redaktorių iškyla problemiškos alternatyvos, kurias galima susumuoti kaip tokį algoritmą:

1) Publikuojant vėliausias autorines eilėraščių versijas, jos turėtų būti dedamos 1927 m. Maironio raštų seka, tačiau tai nedera su dominuojančia, įsitvirtinusia, prasminga antrašte Pavasario balsai, o žanrinės antraštės Lyrika Maironio skaitytojai „neatpažįsta“. Maža to, pastaroji antraštė koreliuoja su Maironio raštų pirmuoju tomu ir tiktų daugiatomiam Maironio korpuso, bet ne atskiro eilėraščių rinkinio leidimui.

2) Publikuojant rinkinį Pavasario balsai, derėtų rinktis šią antraštę atitinkantį autorinį kompozicinį konceptą, t. y.  1920 m. leidimo rinkinio seką, tačiau su ja nesuderinami devyniolika vėlesnių eilėraščių. Maža to, ši seka vidujai konfliktuoja su vėliausiomis eilėraščių redakcijomis.

3) Publikuojant ne 1927 m. leidimo, o kurias nors ankstesnes eilėraščių redakcijas kaip rinkinį Pavasario balsai būtų ignoruojama autoriaus valia, atmetami labiausiai nušlifuoti, bendrinės kalbos modernizaciją „pasiviję“ variantai, konfliktuojama su įsigalėjusia atskirų eilėraščių recepcija.

Paties poeto atlikta rinkinio Pavasario balsai transformacija į kitokį sociokultūrinį vaidmenį atliekančius ir skirtingą bibliografinį bei lingvistinį kodą turinčius Maironio raštus yra fundamentali. Todėl vargiai įmanu rasti redakcinę bendraautorystę minimalizuojantį tradicinio leidimo modelį, kuriame būtų integruotas Pavasario balsų kompozicinis konceptas ir Maironio raštų tekstų versijos. Tik skaitmeninis leidimas leidžia vartotojui pamatyti ir palyginti bet kurią autorinę seką ir ją atitinkančias eilėraščių redakcijas, taip pat kiekvieno kūrinio istorinę raidą. Ši raida ne mažiau įdomi nei rezultatas, ypač jei įstengiame ją pamatyti kaip Lietuvos modernėjimo įvairiose srityse paralelę.

Jau keli pirmieji paskelbti Maironio eilėraščiai buvo pradėti dainuoti pagal liaudies pritaikytas, o vėliau ir profesionalių muzikų sukurtas melodijas. Per XX a. pirmąjį dešimtmetį du žymiausi to meto lietuvių kompozitoriai Juozas Naujalis ir Česlovas Sasnauskas parašė kompozicijas mišriems chorams dviems dešimtims eilėraščių iš Pavasario balsų. Po 1905 m. carinei valdžiai nebetrukdant viešų tautinių vakarų, jie imti rengti masiškai. Per juos atliekamos minėtos dainos sparčiai išpopuliarėjo. Analizė byloja – sugretinus su tekstu dainų melodinius akcentus matyti, jog pastarieji buvo teksto redagavimo veiksnys. Taigi  greta eilėraščių pateikiami natų rankraščiai ar spaudiniai kaip lyginamoji versijų dinamikos medžiaga.

Maironio poezijos korpuso (146 eilėraščiai, iš jų 15 neįtrauktų į Maironio raštus) genetinis tyrimas identifikavo per 1,5 tūkstančio versijų ir apie 10 tūkstančių sugrupuotų tekstinių variantų. Iki šiol manyta, kad 1913 m. ir 1920 m. Pavasario balsų leidimų autoriniai egzemplioriai su Maironio korekcijomis tapo, atitinkamai, 1920 m. leidimo ir 1926 m. autografo tiesioginiu šaltiniu, tačiau nustatyti skirtumai atskleidė tarpinius autoredagavimo etapus, taigi dalis kūrinių autoriaus taisyti mažiausiai penkiolika kartų.

Reikšmingu mastu nėra pagrįsta ligšiolinė nuostata leidžiant Maironio poeziją tekstiniu ir kompoziciniu požiūriu tiesmukai orientuotis į 1927 m. Lyriką nepaisant 1926 m. autografo švarraščio, taip pat poeto valią bei rašymo praktiką bylojančių kitų dokumentų. Čia skelbiama taikant nuoseklius filologinius principus parengta kritinė redakcija – skaitymui skirti norminiai eilėraščių tekstai, kurie keliomis dešimtimis segmentų variantų, įskaitant kūrinių pavadinimus, skiriasi nuo visų pomirtinių publikacijų.