Pavasario balsai

Įvardijimas ir imtis

Archyvas publikuojamas antrašte Pavasario balsai, nes tai simbolinis Maironio poezijos pavadinimas, pasirinktas paties autoriaus ir įsitvirtinęs kaip lietuvių kultūrinės tapatybės dalis. Maža to, genezės demonstracija atskleidžia Pavasario balsų  rinkinio raidą ir transformaciją į Maironio raštus; eilėraščiai, nepatekę į pastaruosius, sudaro labai nedidelę poeto kūrybos dalį.

Archyvas apima visus poetinius Maironio veikalus, iš viso 146: eilėraščius, balades, giesmes, himnus, satyras, vertimus ir mažąsias eiliuotas formas bei nuotrupas, taip pat poemų fragmentus, autoriaus įtrauktus į kurį nors poezijos rinkinį atskirų kūrinių statusu. Buvo keliamas tikslas, kad archyve atsidurtų ir genetinio leidimo būtų perteiktos visos kiekvieno veikalo redakcijos, kurios argumentuotai laikytinos autorinėmis. Tokioms redakcijoms priskirti:

a) visų autografų (juodraščių bei švarraščių, detalius aprašus žr. skiltyje Šaltiniai) tekstai, o esant taisymų – pagal autoredagavimo nuoseklumą išskiriami teksto sluoksniai;

b) Pavasario balsų 1913 m. ir 1920 m. leidimų autorinių egzempliorių su redakciniais taisymais ir papildymais tekstai bei pagal autoredagavimo nuoseklumą išskiriami teksto sluoksniai;

c) paties poeto sudarytų knygų Pavasario balsai, (1895, 1905, 1913, 1920 metų leidimai) Maironio raštai (t.1, 1927), Raseinių Magdė ir smulkmenos (1909), Mūsų vargai (1913, pirmoji dalis, ir 1920 metų leidimai) tekstai;

d) pirmųjų publikacijų periodinėje spaudoje, kalendoriuose ir rinkiniuose tekstai bei kai kurių pakartotinių publikacijų analogiškuose šaltiniuose (jei daroma prielaida, kad jos parengtos iš autografo) tekstai.

Dėl autografų santykio su autoriaus aktyviąja intencija abejonių nekyla. Rinkinių kompozicija yra autorinė, tai liudija leidybiniuose egzemplioriuose esantys Maironio prierašai spaustuvei. Tačiau nėra visai aišku, kokiu mastu poetas galėjo per atstumą prižiūrėti 1895 m. Pavasario balsų rengimą spaudai Tilžėje; o ir vėlesnių knygų atveju korektūros skaitymui Maironis skyrė mažai dėmesio arba stokojo atidumo. Todėl sunku atsakyti į klausimą, kurie rašybos, skyrybos, grafinio išdėstymo variantai ir net vienas kitas morfologinio bei leksinio lygmens segmentas nulemti sąmoningo poeto sprendimo, kurie – dinamiškos ir nenusistovėjusios autorinės rašymo praktikos, o kurie tėra spaustuvės darbuotojų inovacijos ar riktai. Pastaroji išlyga dėl redakcijų autoriškumo dar labiau tinka periodikai. Vis dėlto, pirmosios publikacijos neišvengiamai turėjo būti grindžiamos autografu ar jo nuorašu, o kelios pakartotinės publikacijos įtrauktos, nes Maironis bendradarbiavo su leidinių redakcijomis, maža to, tekstiniai skirtumai vargiai galėjo atsirasti kaip  nurašymo klaidos, juos sunku paaiškinti leidiniui būdinga ortografija.

Leidimo tipas ir struktūra

Maironio lyrika skelbiama laikantis ketveriopo metodologinio modelio: dokumentinio, genetinio, kritinio ir norminio. Kitaip tariant, kiekvienas veikalas (eilėraštis), pateikiamas keturiais skirtingais leidimais, kurie integruoti skaitmeniniame archyve. Savo ruožtu, trys rankraštiniai ir penki spausdinti rinkiniai kaip unikãlios autorinės visumos pateikiami trimis leidimais – dokumentiniu, genetiniu ir kritiniu.

1) Dokumentinį leidimą sudaro: a) anotuotos faksimilės ir b) paraidinė transkripcija.
Originalo grafika perraše perteikiama laikantis funkcinio, o ne diplomatinio imitavimo principo. Tiek dėl programavimo ekonomijos, tiek siekiant geresnių galimybių lyginti vaizdą su redaktorių išskirtais autorinio redagavimo sluoksniais faksimilės ir transkripcijos gretinimas realizuotas genezės modulyje. Stengtasi identifikuoti neįrištus ar mažiausiai pažeistus įrišimo metu (neapipjaustytus) leidimų egzempliorius, kuriuos skiltyje Faksimilės galima peržiūrėti kaip unikalaus bibliografinio kodo dokumentavimą.

2) Genetinis leidimas (genezės modulis) demonstruoja eilėraščio autorinių redakcijų chronologinę raidą, leidžia pasirinktinai sugretinti bet kurias dvi ir daugiau ištisinių, atskiruose languose rodomų eilėraščio redakcijų ar redagavimo sluoksnių.

Publikuotų redakcijų atveju identifikuojama ir grafiškai išskiriama tokia varianto apimtis, koks yra formalus tekstų skirtumas eilutės ribose (nuo diakritiko ir punktuacijos ženklo iki visos eilutės, jei skiriasi žodžių tvarka ir/ar sintaksinė konstrukcija). Neišlikus autografinių taisymo liudijimų, kurie leistų nustatyti, kokius konkrečius redagavimo veiksmus Maironis atliko, formalizavimas padeda išvengti subjektyvių sprendimų apie taisymų tarpusavio priklausomybę.

Autografų ir redaguotų autorinių egzempliorių atveju identifikuojama varianto apimtis sutapdinama su mažiausiu grafiškai atpažįstamu taisymo segmentu. Pavyzdžiui, dviejų gretimų žodžių pakeistos galūnės, jei atlikti du nubraukimo veiksmai, rodomos kaip du variantai, nors būtų galima aiškinti, jog tai vienas ir tas pats sintaksinio derinimo pakeitimas. Toks segmentavimo principas pasirinktas, nes siekta kuo mažiau interpretuoti, mat variantų skirstymas į rišlius ir nerišlius visuomet yra arbitralus. Savo ruožtu, genezės modulio interfeisas leidžia vartotojui vienu metu matyti ištiso eilėraščio ar bent kelių strofų visus varijuojančius segmentus ir spręsti apie jų tarpusavio priklausomybę pagal kalbinę ir/ar poetinę logiką.

Redakciniams pakeitimams priskirti analitiniai atributai, o interfeisas leidžia peržiūrėti konkretaus varianto įvedimo ir/ar atmetimo pobūdį aparato įraše slankiame lange.

3) Kritinio leidimo perraše fiksuojamos ir komentuojamos publikacijų rinkimo klaidos, o autografų ir taisytų autorinių egzempliorių transkripcija teikiama kaip vieno šaltinio vadinamasis takus tekstas – papildomu ženklinimu demonstruojami ir atmesti variantai (nubraukimu), ir naujieji (ᵛįterpimuᵛ). Šis pateikimas nuo genetinio modulio skiriasi tuo, jog: a) šaltinis nėra skaidomas į sluoksnius (kurių išskyrimas reikalauja radikalios interpretacijos), b) segmentų alternatyvos rodomos toje pačioje eilutėje (strofoje), kaip jas generavo ir rinkosi autorius redakciniuose aktuose. (Genetiniame modulyje demonstruojami redakciniai sluoksniai yra tyrimui naudinga rekonstrukcija – tokie ištisiniai „švarūs“ tekstai istoriškai neegzistavo, nes redagavimas yra dinamiškas, jo metu tekstinių sąsajų tinklas pakinta per kiekvieną intervenciją, o ne abstrahuotais etapais).

Leidime variantai išdėstomi eilutėje vienas po kito (didesnių išbrauktų, pridėtų, sukeistų vietomis segmentų atveju – eilučių grupėmis viena po kitos) chronologine seka, t. y. nepaisoma jų padėties originalo plokštumoje. Pastaroji (įterpinių vieta, variantų atmetimo būdas, grafiniai ženklai), taip pat keblių atvejų išskaitymo patikimumas, pastabos apie užrašo medžiagą ir kiti teksto kritikos dalykai yra fiksuoti šaltinio kodavimo faile. Jie pateikiami kaip tekstologo komentaras greta pagrindinio teksto tik nestandartiniais atvejais.

Taigi vartotojui teksto kritika prieinama dviem skirtingo detalumo formatais:
a) skaitymui internete išvedamas takus tekstas su standartizuotu autorinio redagavimo perteikimu ir minimaliais komentarais,
b) xml faile, kurį galima atsisiųsti, yra fiksuoti išsamūs teksto kritikos duomenys, svarbūs tik specifiniam moksliniam tyrimui.

4) Norminis leidimas skirtas eilėraščių kaip literatūros kūrinių skaitymui, tai naujai parengta poezijos korpuso redakcija. Ji grindžiama Maironio raštų autografu švarraščiu. Jis mūsų laikomas autoritetingiausiu šaltiniu. Po jo lyginimo tiek su Maironio raštų leidimu, tiek su kitais rankraščiais bei pirmomis publikacijomis, dėl pavienių segmentų priimti filologiškai ir istoriškai motyvuoti sprendimai rinktis alternatyvius variantus. Tokiais sprendimais siekta, kad norminis tekstas kuo labiau atitiktų Maironiui būdingą kūrybinę praktiką ir įmanomą rekonstruoti aktyviąją (rašymo aktu realizuojamą) intenciją, būtų išvengta riktų ir nesusipratimų. Visi redakcinių intervencijų atvejai paaiškinti komentaruose. Į Maironio raštus nepatekusių eilėraščių norminiai tekstai grindžiami kitais autografais, o jiems neišlikus – pirmosiomis publikacijomis taikant analogiškus principus.

Genetinio leidimo ir norminio leidimo kūrinių išdėstymas atitinka autorinę Maironio raštų seką, o į juos neįėję eilėraščiai dedami pabaigoje ir išrikiuoti pagal parašymo chronologiją, kurios nustatymas mažiau arbitralus nei kitos galimos tvarkos. Dokumentinis ir kritinis leidimai leidžia matyti originalią kūrinių seką kiekviename rinkinyje ir rankraščių pluošte atskirai arba susirasti eilėraščius pagal antraštes, pirmąsias eilutes, chronologiją (sic! šiuos bendruosiuose sąrašuose teikiamos norminio teksto antraštės ir pirmosios eilutės).

Kodavimas ir programiniai sprendiniai

Skaitmeninį archyvą sudaro XML (eXtensible Markup Language) programavimo kalba užkoduoti šaltiniai (1060 failai). Tekstai koduoti laikantis TEI (tarptautinio savaveiksmio humanitarų konsorciumo „Tekstų kodavimo iniciatyva“) rekomendacijų. Taigi xml formato failus galima universaliai naudoti įvairioms automatinėms operacijoms, demonstruoti pasitelkus kitas nei šiame leidime internetines aplikacijas ir interfeisus, programiškai adaptuoti kitiems įrenginiams bei medijoms.

Faksimilės archyve saugomos jpg formatu. Iš viso parengtos 1862 faksimilės, kiekvienas originalas pateikčiai sutvarkytas dvejopai – vienas atvaizdas atitinka bibliografinį pavidalą, pavyzdžiui, knygos atvartą, kitas – formatuotas pagal kūrinį, t. y. kaip vertikali skiltis tiesioginiam lyginimui su transkripcija. Faksimilės depozitoriume saugomos trimis failais – mažo rodinio (identifikavimui ir dokumentuojamo objekto kompozicijos perteikimui), sąlyginio originalaus dydžio (matmenų sąlygiškumą, t. y. realius demonstracijos skirtumus lemia vartotojo vaizdo procesoriaus ir monitoriaus parametrai) ir aukštesnės raiškos (detalių didinimui). Didelės apimties neoptimizuoti TIFF formato failai nėra viešai prieinami, bet taip pat saugomi VU serveryje.

Genezės modulis gindžiamas šio archyvo reikmėms adaptuotu atvirojo kodo programiniu sprendiniu EVT 2.0 (Edition Visualization Technology), sukurtu Pizos universitete prof. Roberto Rosselli Del Turco vadovaujamos tyrėjų grupės. Interneto svetainė sukurta atvirojo kodo turinio valdymo sistema WordPress (versija 5.3).

Leidimai nėra adaptuoti mobiliems įrenginiams, nes grafinės informacijos imtys neleistų mažame ekrane naudotis numatytomis funkcijomis, tačiau norminis leidimas turėtų būti tinkamai rodomas išmaniojo telefono ar planšetės naršyklėje.

Citavimo taisyklės ir naudojimosi sąlygos

Šis objektas yra platinamas pagal Creative Commons Priskyrimas – Nekomercinis naudojimas – Jokių išvestinių kūrinių 4.0 Tarptautinę licenciją.

Faksimilės yra skelbiamos muziejų ir bibliotekų (įskaitant privačias) sutikimu ir negali būti kopijuojamos į kitas interneto svetaines ar skaitmenines saugyklas, taip pat reprodukuojamos komerciniais tikslais be raštiško originalų saugotojų leidimo – prašome į juos kreiptis tiesiogiai.

Skaitmeniniai tekstai, bibliografinė informacija, anotacijos, aparatas ir kodas, taip pat interneto svetainės dizainas priklauso Vilniaus universitetui. Šie veikalai, įskaitant pradinius xml formato failus ir jų pateikties įrankius, gali būti be apribojimų naudojami mokslo ir studijų tikslais, tačiau privalu nurodyti šaltinį. Skaitmeninis archyvas yra atviros prieigos, bet jo medžiagos leidybai tiek tradiciniais, tiek skaitmeniniais formatais būtinas universiteto sutikimas.

Cituojant archyvo medžiagą dera pateikti tokią informaciją (sutvarkytą pagal Jūsų taikomą bibliografijos formatą):

Pavadinimas: Skaitmeninis archyvas „Pavasario balsai“

Vyr. redaktorius: Paulius V. Subačius

Vilniaus universiteto leidykla, 2020

eISBN 978-609-07-0500-1

URL: http://www.pb.flf.vu.lt/

DOI: 10.15388/voicesofspring2020

Tikrinta: …

Pastarasis atnaujinimas: 2020 11 06